Amputuota koja netrukdo: Roberta turi darbą, vaikiną ir ruošiasi varžyboms

Tą dieną, prieš dvejus metus, Roberta Orlauskaitė Rodo saloje važiavo motoroleriu. Vėjas kedeno jos plaukus, saulė švietė ir mergina net baisiausiame košmare negalėjo įsivaizduoti, kad ji pateks į avariją, kurioje per plauką išgyvens. Ir tuomet jos gyvenimas apsivers 180 laipsnių kampu.

„Kai kurie žmonės to labai gėdinasi klausti, bet aš tai vertinu kaip antrą gyvenimo šansą. Viskas įvyko Rodo saloje, Graikijoje. Mes važiavome su motoroleriu, lenkėme kitą automobilį ir pamatėme, kad iš priekio labai greitai atvažiuoja kitas automobilis. Tada mes jau nebeturėjome, kur dėtis. Motorolerio vairuotojas dar bandė išsukti, tai save išsuko, o aš trenkiausi į atvažiuojantį automobilį – tiesiai į koją. Man nutraukė pėdą. Aš supratau, kad kažkas atsitiko. Pradėjau dairytis, pamačiau labai daug kraujo. Bandžiau stotis, tik jau nebebuvo ant ko“, – su šypsena šiurpius momentus prisimena Roberta.

Vos nenumirė

roberta-su-protezuSunkiai angliškai kalbėję Rodo gydytojai jai sugebėjo pasakyti, kad mergina beveik miršta. Tuomet su helikopteriu merginą nuskraidino į Kretą. Už paros pas merginą atskrido jos sesė. Jai ir teko priimti sprendimą dėl kojos amputacijos.

„Pirmą dieną man tą koją prisiuvo per operaciją, kuri truko 16 val. Atsibudau reanimacijoje ir pamačiau savo kojos pirštus. Pabandžiau juos pajudinti, bet negalėjau, nejaučiau tų pirštų. Supratau, kad čia jau tikrai negerai. Gydytojai atėję paprašė manęs pajudinti koją. O aš galėjau tik iš šlaunies pajudinti. Tada manęs paprašė pajudinti kojos pirštus ir aš supratau, kad negaliu to padaryti. Pradėjau verkti, nes supratau, kad čia nieko gero nebus. Tada jie, nuėję pas sesę, pasakė, kad, jeigu koją paliks, rizikuos – tokiu atveju manęs laukė daugybė operacijų ir skausmų. Gydytojai siūlė amputuoti koją, kad gyvenčiau pilnavertį gyvenimą su protezu ir be skausmų. Mano sesė net nesvarstė. Ir tas sprendimas buvo priimtas geras“, – kalbėjo Roberta.

Ji tuo metu buvo pripumpuota vaistų ir tiesiog buvo informuota, kad jai reikia daryti amputaciją, antraip koja gali gangrenuoti ir ją kuo toliau, tuo aukščiau reikės pjauti.

„Protu nesuvokiau, kad tos kojos negalima palikti – buvau apsvaigusi nuo morfijaus. Tad sesė pasakė, kad reikia amputuoti, o aš ja tikėjau. Kai prabudau, kojos jau nebuvo ir buvo jau atvykusi mama“, – prisimena Roberta.

(Tv3.lt/Ruslano Kondratjevo)

Žudančios žmonių reakcijos

Kai amputuoja koją, be jos turi pragyventi apie pusę metų. Tad į Lietuvą grįžau be kojos. Šiai kelionei ji ilgai ruošėsi – mergina jau įsivaizdavostebeilijančius žmonių žvilgsnius.

„Graikijoje mane labai palaikydavo. Nežinau, iš kur žmonės sužinojo, bet jie ateidavo pas mane į palatą, rašydavo į „Facebooką“. Gal toje ligoninėje kalbos apie mane eidavo, kad buvo toks palaikymas. Reakcijos Lietuvoje tikrai bijojau – juk čia, galvojau, žmonės to nesupranta. Tad aš grįžau vežimėlyje, užsidėjus ilgą sijoną – galvojau, kad gal nesimatys, bet juk matosi, kad tos kojos nėra. Žmonių žvilgsniai buvo veriantys, kai kurie dar prieidavo ir klausdavo, kas man buvo.

Po to pradėjau vaikščioti su pažastiniais ramentais – tai su ta viena koja ir eidavau į polikliniką, visur. Tai tos žmonių reakcijos nužudydavo. Aš dar neimdavau į širdį, bet silpnesnis žmogus dar labiau susinervintų. Kai man atsitiko ta nelaimė, aš labai norėdavau verkti, bet pagalvodavau, kaip sunku yra mano sesei ir mamai, kurios nieko negali padėti, tad susilaikydavau. Aš visada sakydavau, kad viskas bus gerai ir verkiau, palyginus, labai mažai“, – pasakojo mergina.

Vargai su protezu

Po pusės metų Roberta galėjo užsidėti kojos protezą – taip ji ir padarė. Iš užsienio informacijos priemonių susirinkus žinių, kad su protezu galima bėgioti, plaukti ir gyventi pilnavertį gyvenimą, mergina buvo pasiryžusi atlaikyti visus nepatogumus ir skausmus, kurie laukė priprantant prie protezo.

„Kai gavau tą koją, man buvo kažkas tokio – aš nenusiimdavau jos, nors man sakė tik kelias valandas pabūti pradžioje, o po to nusiimti, nes blauzda nepripratusi, pradeda prakaituoti, alergizuoti. Aš taip džiaugiausi, kad tas protezas man iki kraujų pritrindavo, bet aš vaikščiodavau. Pradėti vaikščioti su protezu yra be galo sunku – kai buvau reabilitacijoje, susidūriau su daugybe žmonių, kurie taip ir nepradeda naudotis protezo. Jie pasideda protezą į spintą ir neina, nes tai per sunku“, – kalba Roberta.

Mergina sako, kad pirmus pusę metų su protezu būna labai sunku – koją spaudžia, ji kraujuoja, alergizuoja, prakaituoja, ją pritrina iki žaizdų. Taip pat žmogui yra sunku suvokti, kad tu gali remtis į kažkokią geležį ir nenukristi.

„Kai kurie žmonės pradžioje šlubuoja. Aš irgi šlubavau, nes negalėjau patikėti, kad statysiu tą koją ir nenukrisiu“, – pasakojo Roberta.

Rado darbą ligoninėje

Nors daugelis žmonių, kuriuos Roberta sutiko po nelaimės, galvojo, kad merginai susirasti darbą –kone neįmanoma, ši jį rado dar gulėdama ligoninėje.

„Grįžus į Lietuvą man supūliavo žaizdos ir mane paguldė į ligoninę. Ten vaikščiojo ortopedai ir siūlė pasigaminti protezus. Aš su tuo vyruku pasišnekėjau, labai linksmai pasijuokiau. Jis pamatė, kad aš nedepresuoju, esu optimistė ir viską papasakojo įmonės direktorei. Ji atvyko pas mane į namus su pasiūlymu. Tad iki šiol dirbu toje įmonėje vadybininke“, – pasakojo mergina.

Šis pasiūlymas Robertą dar labiau motyvavo nepasiduodi ir dėl didelių skausmų nemesti protezo – kai aplankydavo mintys, kad gal geriau nevaikščioti, nei tai kęsti, ji prisimindavo, kad jos jau laukia darbas.

Žirgai

Šioje istorijoje yra įsipynę ir žirgai. Jau anksčiau supratusi, kad šie gyvūnai gydo ir sielą, ir kūną, Roberta tik po avarijos pradėjo įgyvendinti vieną savo svajonių – dalyvauti žirgų konkūro varžybose.

„Mano svajonė – važiuoti į varžybas, bet niekada neturėdavau to užsispyrimo. Po traumos labai to panorėjau, nedrąsiai užsiminiau apie tai trenerei, ir ji sutiko. Kadangi pas mus nėra neįgaliųjų klasės, tad josiu su sveikaisiais. Profesionaliai treniruotis ėmiau po šios žiemos, o kitąmet jau planuoju važiuoti į varžybas“, – kalba mergina.

Roberta sako, kad ji su žirgais visiškai atsijungia – jie nuramina stresą.

„Kai atvažiuoji ir pajoji, atrodo, kad tą valandą išskrendi, tavęs, atrodo nėra. Tu susikaupi, esi su žirgu ir mintys visiškai išplaukia. Žirgas perduoda be galo daug ramybės. Jie yra didingi gyvūnai ir turi stiprią sielą“, – su žiburėliais akutėse kalba mergina.

    roberta5           roberta4          roberta3

(Tv3.lt/Ruslano Kondratjevo)

Gyvenimo šansas

Roberta sako, kad po avarijos gyvenime daug dalykų ji vertina kitaip – jos nebesunervins smulkmenos, nes mergina supranta, kad vieną dieną ji gali vaikščioti, o kitą – ne. Be to, ši nelaimė atnešė ir kitų jai labai svarbių pokyčių:

„Atvažiavę policininkai po avarijos man pasakė, kad vertinant visas smūgio trajektorijas, aš turėjau mirti vietoje. Todėl aš manau, kad gyvenimas man davė dar vieną šansą, ir tikrai ne veltui. Per tą avariją aš susiradau vaikiną. Susipažinome reabilitacijoje Lietuvoje – jis irgi kitoje šalyje, Ispanijoje, buvo ir jam amputavo pėdą. Prieš susitinkant su manimi jis manė, kad aš vargšė mergaitė, kuri labai depresuoja, bet pamatė, kad taip visiškai nėra. Jis taip pat yra optimistas. Mes abu iš savo kojų juokdavomės, kad mums šitaip yra, sugalvodavome tom kojom vardus ir juokdavomės iki ašarų. Todėl mes abu tokie patys, turime tas pačias problemas ir vienas kitą suprantame – tai labai gerai“, – kalba mergina.

Roberta skaičiuoja gyvenimo dovanas, kurių ji sulaukė po avarijos: vaikinas, užsispyrimas įgyvendinti savo svajonę – dalyvauti žirgų konkurų varžybose ir didelis ratas naujų ją mylinčių žmonių.

„Prieš kelionę į Rodą pozityvumo lygis jau buvo nukritęs, o grįžus į Lietuvą daug ką apgalvojau, peržiūrėjau daugybę video, kaip žmonės gyvena net ir be kojų, be rankų. Pagalvojau – Dieve mano, kas yra tas kojos gabaliukas. Todėl dabar labai daug žmonių net aplink mane pradeda suvokti, kad blogas oras ar aprangos neturėjimas nėra baisiausias dalykas“, – pasakoja Roberta.

Roberta sako gaunanti minimalią invalidumo pašalpą, nes ji vaikšto, turi darbą, automobilį ir gyvena pilnavertį gyvenimą, jos darbingumas – 80-90 proc.

Portalas tv3.lt

Ieva Kazlauskaitė, 2016

Komentarų nėra

Parašykite komentarą